Nikolajus Andrejevas gimė 1964 metais Zagorsko mieste (dabar Sergijevo Posadas), pedagogų šeimoje. Nuo pat vaikystės Nikolajus domėjosi fotografija. Jis su dideliu susidomėjimu žiūrėdavo į senovines autorinės nuotraukas, kurios buvo saugomos šeimos archyvuose. Įsižiūrėdavo į veidus portretuose, tyrinėdavo miesto gatvių ir aikščių detales.

Pirmą kartą fotografo vaidmenyje pasirodė būdamas 16 metų. Fotografavimo procesas įtraukė būtent tada, kai tėvai padovanojo Nikolajui jo pirmąjį fotoaparatą „Smena“ (Смена) – pagrindinis sovietinės epochos fotoaparatas. Kaip ir daugumos jaunųjų fotografų, pirmosios fotomeno pamokos vyko vaikų fotografijos būrelyje. 1985 metais baigė Leningrado (dabar – Peterburgo) technikos mokyklą ir įgijo fotografo specialybę. 1980-ųjų viduryje pradėjo dėstyti pagal specialybę pionierių ir moksleivių rūmuose, dirbo fotografu įvairiuose vietinėse organizacijose, dalyvavo nuotraukų konkursuose, jo nuotraukos buvo publikuojamos laikraščiuose. Meninei fotografijai Nikolajus Andrejevas skyrė 35 savo gyvenimo metus.

Nikolajus įgijo išsilavinimą Rygos dvasinėje seminarijoje, Raulio Valenbergo specialiosios pedagogikos ir psichologijos institute (Sankt Peterburgas), baigė Sankt Peterburgo žurnalistų sąjungos Fotokorespondentų fakultetą, taip pat baigė studijas ir Sankt Peterburgo Iljos Repino vardo valstybiniame akademiniame dailės, skulptūros ir architektūros institute. Nikolajus Andrejevas yra kelių fotografijų konkursų prizininkas, nuo 2009 metų yra Rusijos fotomenininkų sąjungos narys, nuo 2013 metų – Rusijos dailininkų sąjungos narys. Autoriaus darbai eksponuojami Valstybiniame Rusijos muziejuje, Sankt Peterburgo centrinėje parodų salėje „Manež“ (Манеж), galerijoje „Rachmaninov dvorik“ (Рахманинов Дворик), Sankt Peterburgo dailininkų sąjungos parodų rūmuose, Regent Hall (Регент-Холл), Vladimiro Dievo motinos ikonos katedroje.

Gerumas, kurį skleidžia krikščionybė, yra atraminis taškas, pagrindas autoriaus kūryboje. Jo manymu, žanrinės, buitinės nuotraukos atskleisdamos gyvenimo tiesas turi skleisti gerumą ir šviesą. Būtent dėl to Nikolajui artimas gamtiškas ir žmoniškas paprastumas bei grožis, kuriuos jis pastebi ir stengiasi perteikti žiūrovui. „Kristaus paveikslas turi tyrai parašyta su šviesą teisuolio dvasioje“ – fotografas sutinka su šiais nežinomo autoriaus žodžiais.

Tėvo Nikolajaus darbus sieja viena bendra tema – maldininkystė. Patosas, emociniai pliūpsniai, stačiatikiams šventųjų vietų vaizdavimas, šventikai, parapijiečiai. Galbūt vaizdai nuotraukose nepasižymės novatoriškumu iš techninės pusės, nors aukštos kokybės nuotraukos patvirtina autoriaus profesionalumą. Nuotraukose matomas ne tik užfiksuotas paveiksliukas, kadras, bet ir jo esmė. Tam įtakos turi spalvinė nuotraukų gama. Matomos ir visų profesionalų pamėgtos juodai baltos nuotraukos, o monochrominis vaizdavimas visada koncentruoja dėmesį į kontūrus, šešėlius.

Pateikti vaizdai kuria šviesius paveikslus, sukeliančius geras emocijas, nuoširdžias šypsenas. Žanrinės scenos, intymūs psichologiniai portretai ir peizažai yra vientisas ir subjektyvus autoriaus žvilgsnis į jį supantį pasaulį. Šis pasaulis yra unikalus. Ir šį pasaulį savo nuotraukose vaizduoja fotografas, kurio likimas glaudžiai susijęs su atvaizdų tema. Tėvo Nikolajaus nuotraukose vaizduojamų žmonių veiduose atsispindi ne tik tikėjimas, bet ir džiaugsmas. Nikolajus Andrejevas žvelgia į šį pasaulį psichologo ir šventiko akimis bei stengiasi pasidalinti su žiūrovais tuo, ką pastebi šiame pasaulyje pats.